Geltonas kraujo lašas
Antra pažintis su kraujo centru (pirma, kaip pamenam, nepasisekė dėl mano Kell teigiamo kraujo), šįkart Santariškėse, pasisekė ir buvo nuspalvinta teigiamų emocijų. Rezultate palikau ten maišelį geltonų trombocitų.

Personalas fainas fainas, visi tokie draugiški, rūpestingi, juokauja net įtemptoj situacijoj, profesionaliai atlieka savo darbą. Kai vienam donorui ištrūko adata, o kita tuo pat metu nualpo, visi taip operatyviai sureagavo, jaučiausi, kaip žiūrėčiau kokį grey's anatomy gyvai. Aplinka maloniai nustebino, tikėjausi polikliniškumo, o čia viskas gražu, naujoviška, jauku. Visokių medicininių daikčiukų, užspaustukų, maišelių, vamzdelių su made in usa užrašais turi. Tikrai paliko teigiamą įspūdį.

Pati procedūra nebuvo labai nemaloni. Neypatingai mėgstu kraujo vaizdą. Kai kartą teko laikyti šunį operacijos metu, net nualpau. Bet čia tave prijungia prie vamzdelių, ir stebi, kaip į aparatą nutįsta tamsiai raudonas laidas, paskui į jį įsimaišo bespalvis skystis, paskui jis dingsta ir apsuka ratą kažkur aparato viduje, ir galiausiai išeina gelsvu gyvatuku į vieną iš pakabintų maišelių. Visai pamiršti, kad čia kraujas.

Man buvo užstatyti 8 ėmimo ciklai. Venos mano jiems nelabai patiko, bet išsirinko vieną tinkamą, giluminę. Ir vistiek kiekvieno ėmimo metu teko pastoviai kumščiuot, nes aparatas pradėdavo cypt (labai veikdavo sąžinę, maždaug, duok gi to kraujo, negi gaila). Šešto ciklo ėmimas jau buvo toks, kad aparatas cypdavo jau kas antrą mano kumščio suspaudimą. Septintą jau teko nutraukt, nes kraujas nebebėgo. "Baigėsi" - juokavo daktarė. Dar per procedūros vidurį, kai buvo problemų su grąžinimu ir medikai jau svarstė, gal viską nutraukt, seselė mane ramino, kad tiek, kiek jau pririnkom pilnai užteks vaikui. Bet išlaukėm, ir po šešių su puse ciklų trombocitų iš manęs pririnko pakankamai, sakė, jie pas mane dideli :)

O vat grąžinimas man nepatiko, labiausiai iš viso ciklo. Šiaip jaučiausi pakankamai gerai, bet truputį svaigo galva, dilgčiojo lūpos, ir maudė ranką. Sakiau seselei, gal negrąžinkit man jo? Juokėsi, sako su tavo hemoglobinu galima ir negrąžint (netikėtai aukštas jis pas mane, sakė net vyriškai aukštas, wtf?). Davė man dar kalcio tablečių, nors būčiau ir taip ištvėrus. Vienu grąžinimo metu kažkaip ten sujudėjo ta adata, truputi labiau suskaudo, bet taip visai pakenčiamai. Sakė, jei būtų pradūrę ir kraujas bėgtų ne į veną, tikrai pajusčiau. Tai aš ir nesirūpinau per daug, bet procedūros pabaigoje vis tik sesutė nusprendė, kad kažkas buvo pabėgę, nes jau pasimatė mėlynė. Pridėjo ledo, subintavo, pažiūrėsim vakare, kas ten liko iš tos vietos, nes rankos sulenkt negaliu.

Visa procedūra man užtruko (išėjau paskutinė iš visų kartu su manim pradėjusių, nes labai lėtai man kraujas bėgo), nuo dešimtos iki pusės dviejų. Džiaugiuosi, kad užsirašiau penktadieniui, kai laikas man nebuvo svarbus, niekur neskubėjau, ir į darbą su bintuota ir nesilenkiančia ranka nereikėjo. Išėjau su jėgas atstatančiu daviniu ir su labai giedra nuotaika. Reikės dar pakartot.

upd.: Mėlynė pasirodė daug didesnė, nei tikėjausi. Ką daryt? Ledas? Leoton 1000?