Taigi, mūsų mažyliui bakstelėjo skiepą ir leido eit į lauką. Nuo ketvirtadienio vakaro jau bandome pratintis prie balų ir žolės. Pradžioje jie niekaip Kapriui nesiasocijavo su rimtų gamtinių reikalų atlikimu, bet jau sekmadienį mūsų berniukas, paleistas miške, ėjo ėjo toliau nuo takelio kad ne taip būtų gėda ir sėkmingai susitvarkė su šia vystymosi užduotim.
O šiaip daug naujo sužinai apie savo šunį lauke. Jis pasidarė toks meilus - pavargęs vaikščioti šis 11,6 kg gyvis tęsia letenas ir prašosi ant rankų (sutikta kaimynė auksiukė 9 mėnesių Mėta pasak jos šeimininko niekad ant rankų nesiprašydavo). Jei tik kuris nors vienas mūsų eina su juo pasivaikščiot, atsisako eiti toliau ir dairosi, kur dingo kitas. O trumpam paleistas nuo pavadėlio seka mus net geriau, nei pririštas. Eidamas namo vis apsirinka ir stovi ne prie tos laiptinės durų - mūsų trečia nuo galo, bet jis matyt moka skaičiuot tik iki dviejų, todėl sustoja prie antros. Ir taip nuoširdžiai nustemba, kodėl reikia eiti kitur.
O namuose sekioja kaip uodegytė. Taip pasiilgsta, kol būni vonioj - džiaugsmo būna beveik kaip grįžus iš darbo. Ir toks rankinis pasidarė. Džiovinu plaukus sėdėdama ant grindų, o jis ateina (nors fenas čia pat ūžia), atsigula tiesiai ant kelių, apsiverčia ant nugaros ir letenom kaip koks katinas gaudo mano džiovinamus plaukus. Arba vyrui tvarkant apvadus ant grindų, ateina, įsitaiso ant kelių ir stabdo visą darbą.
O vakar jį pirmąkart išmaudėm. Procedūra praėjo ramiai ir beveik Kapriui patiko. Išmaudytas, nušluostytas ir įsuptas į antklodę ir nuneštas į miegamąjį užmigo tiesiai ant rankų. Padariau porą kadrų, priminkit, kad juos vėliau parodyčiau. O šiandien jo kailis toks nuostabus, toks švelnus, kad sunku nulaikyti rankas neglostant. Et, galėčiau, paimčiau su savim į darbą, sėdėtų ant kelių ir kramtytų kokį prietaisą.
