wellagain's remote corner

Nuo šiandien priešgimtadieninę depresiją skelbiu uždarytą.
Arba pervadinu į gimtadieninę ir pogimtadieninę.

Norėjau pasigirti, kad net du kartus per šiandieną miške mačiau gyvatę, bet neišeis. Nes ten, pasirodo (ką žmonės darydavo prieš googlą?), buvo ne gyvatė, o gluodenas (Anguis fragilis) - bekojis driežas. Tas ryte sutiktas buvo su ilga uodegyte, o per pietus - su numesta ir po truputį ataugančia. Abu labai išsigando manęs (antras gal labiau išsigando atsipūtusio Kaprio, kuris vos neužmynė ant jo) ir skubėjo pasislėpt, tad nespėjau gerai įsižiūrėt. Mačiau tik, kad neturėjo geltonų skruostų, gal, galvoju, ne žaltys?
Susidomėjau, kokios gyvatės vis gi gyvena Lietuvoje, ir, kas svarbiausia, kiek jų nuodingos. Jei tikėti vpu tinklalapyje rastu straipsniu, tėra viena nuodingų gyvačių rūšis - paprastoji angis, kuri atrodo tikrai įsimintinai, tad pamačius ką nors mažiau margo su apvalia galva galima atsipalaiduoti. Ir ramiai džiaugtis mišku ;)

Kadangi žengiau netikėtą žingsnį ir užsibookinau atostogas (liepos paskutines tris savaites), noriu patarimo, kur tuo metu geriau važiuoti atostogų.

Norėčiau kur nors, kur:

• būtų šilta ir vasariška, bet ne +40;


• būtų galima maudytis ir ilsėtis, bet ne vien gulinėt ant gultų;


• būtų galima daug pamatyt ir pafotografuot, bet nelakstyt pagal gidų švilpuką.


• nebūtų labai didelis smūgis kišenei.

Kolegė siūlo Normandiją. Kas dar?

Netikėta kelionė į Rygą ir savaitė po jos - ant fizinių jėgų ribos. Faini bendradarbiai, mažai miego, puikiai organizuota konfa, permažas Rygos senamiestis, jūra ir ledas, šarados ir istorijos "kas nutiko" iš jiros, Vilniuje - nerealus produktyvumas ir aštuoni raudoni resolved taskai per dieną, nepakeičiamų pilnos kapinės ir baisus nuovargis. Bet giedra ir optimistiška taip rezultate.


( Dar keletas fotoakimirkų )
O dar pastebėjau, kad šiemet, kaip ir prieš penkis metus, vasario 16 - pirmadienis. Ilgas savaitgalis. Kažkada spjoviau į viską ir važiavau į Kauną, kur kine žiūrėjom Love actually, o paskui subadėm peiliais širdies formos šokoladinį tortą Donelaičio gatvės antro aukšto butuke. Taip seniai tai buvo..

Ko nepražiopsot Rygoj?

Taigi, sėkmingai baigiasi pirmoji atostogų savaitė, per kurią yra nuveikti net du darbai, kuriems vis neužtekdavo laiko, kol dirbau. Pirmas - nusipirkau tris drobes ir aliejinių dažų, ir dvi mażas jau aptepliojau. Antras - susirgau ir pagulėjau su skaudančia gerkle ir temperatūra.
Prieš akis dar savaitė, kurią planuojam praleisti šiek tiek turiningiau, nei gulėjimas lovoj ir filmų žiūrėjimas (beje, gal kam reikia linkomanijos pakvietimų?), tad galit pasiūlyti gražių vietų Lietuvoj netoli Vilniaus (iki 100km spinduliu) suvažinėt, pasigrožėt ir pafotkint, ačiū.

Kažkada gilioj jaunystėj praleimėjau bilietus į kiną susilažinus, kad mūsų kraštuose neįmanoma užaugint pilnaverčio arbūzo.
Šiemet nusipirkom sėklų ir auginom eksperimentą. Užsaugo du. Kas ir kaip apie vieną iš jų - ( fotoreportaže :) )

Antra pažintis su kraujo centru (pirma, kaip pamenam, nepasisekė dėl mano Kell teigiamo kraujo), šįkart Santariškėse, pasisekė ir buvo nuspalvinta teigiamų emocijų. Rezultate palikau ten maišelį geltonų trombocitų.

Personalas fainas fainas, visi tokie draugiški, rūpestingi, juokauja net įtemptoj situacijoj, profesionaliai atlieka savo darbą. Kai vienam donorui ištrūko adata, o kita tuo pat metu nualpo, visi taip operatyviai sureagavo, jaučiausi, kaip žiūrėčiau kokį grey's anatomy gyvai. Aplinka maloniai nustebino, tikėjausi polikliniškumo, o čia viskas gražu, naujoviška, jauku. Visokių medicininių daikčiukų, užspaustukų, maišelių, vamzdelių su made in usa užrašais turi. Tikrai paliko teigiamą įspūdį.

Pati procedūra nebuvo labai nemaloni. Neypatingai mėgstu kraujo vaizdą. Kai kartą teko laikyti šunį operacijos metu, net nualpau. Bet čia tave prijungia prie vamzdelių, ir stebi, kaip į aparatą nutįsta tamsiai raudonas laidas, paskui į jį įsimaišo bespalvis skystis, paskui jis dingsta ir apsuka ratą kažkur aparato viduje, ir galiausiai išeina gelsvu gyvatuku į vieną iš pakabintų maišelių. Visai pamiršti, kad čia kraujas.

Man buvo užstatyti 8 ėmimo ciklai. Venos mano jiems nelabai patiko, bet išsirinko vieną tinkamą, giluminę. Ir vistiek kiekvieno ėmimo metu teko pastoviai kumščiuot, nes aparatas pradėdavo cypt (labai veikdavo sąžinę, maždaug, duok gi to kraujo, negi gaila). Šešto ciklo ėmimas jau buvo toks, kad aparatas cypdavo jau kas antrą mano kumščio suspaudimą. Septintą jau teko nutraukt, nes kraujas nebebėgo. "Baigėsi" - juokavo daktarė. Dar per procedūros vidurį, kai buvo problemų su grąžinimu ir medikai jau svarstė, gal viską nutraukt, seselė mane ramino, kad tiek, kiek jau pririnkom pilnai užteks vaikui. Bet išlaukėm, ir po šešių su puse ciklų trombocitų iš manęs pririnko pakankamai, sakė, jie pas mane dideli :)

O vat grąžinimas man nepatiko, labiausiai iš viso ciklo. Šiaip jaučiausi pakankamai gerai, bet truputį svaigo galva, dilgčiojo lūpos, ir maudė ranką. Sakiau seselei, gal negrąžinkit man jo? Juokėsi, sako su tavo hemoglobinu galima ir negrąžint (netikėtai aukštas jis pas mane, sakė net vyriškai aukštas, wtf?). Davė man dar kalcio tablečių, nors būčiau ir taip ištvėrus. Vienu grąžinimo metu kažkaip ten sujudėjo ta adata, truputi labiau suskaudo, bet taip visai pakenčiamai. Sakė, jei būtų pradūrę ir kraujas bėgtų ne į veną, tikrai pajusčiau. Tai aš ir nesirūpinau per daug, bet procedūros pabaigoje vis tik sesutė nusprendė, kad kažkas buvo pabėgę, nes jau pasimatė mėlynė. Pridėjo ledo, subintavo, pažiūrėsim vakare, kas ten liko iš tos vietos, nes rankos sulenkt negaliu.

Visa procedūra man užtruko (išėjau paskutinė iš visų kartu su manim pradėjusių, nes labai lėtai man kraujas bėgo), nuo dešimtos iki pusės dviejų. Džiaugiuosi, kad užsirašiau penktadieniui, kai laikas man nebuvo svarbus, niekur neskubėjau, ir į darbą su bintuota ir nesilenkiančia ranka nereikėjo. Išėjau su jėgas atstatančiu daviniu ir su labai giedra nuotaika. Reikės dar pakartot.

upd.: Mėlynė pasirodė daug didesnė, nei tikėjausi. Ką daryt? Ledas? Leoton 1000?

Įrodyta, kad kelias nuo Trakų gatvės iki namų, lėtu žingsniu, sustojant ant tilto ir galvoje skambant "Knocking On Heavens Door", užtrunka valandą dvidešimt minučių.. lygiai per amžinybę mažiau, nei turėtų.

Seniai berašiau apie savo žvėrį (man šis jo pavadinimas skamba itin švelniai, neišsigąskit, jei kas į šį žodį įdeda kitokį atspalvį). Taigi šiandien bus dvi istorijos apie Kaprį ir kitus šunis.

( Kapris, brolis ir kaimynas )

( Kapris ir radinys )

Aplinkos ministerija nors ir primena, kad pakalnutes skinti draudžiama, bet šiandien Bukčių miške vietoj besiskleidžiančios aromatingos daugybės radau tik apmindžiotus lapus ir nevykusiai nuskintus ir numestus žiedukus. Užtad bobutės Gedimino prospekte jų parduoda didžiausiais kiekiais.
O aš taip tikėjausi, kad jie ilgiau atsilaikys. Stebėjau kaip lenda iš žemės lapukai kartu su gelsvais karoliukais - būsimais žiedais, paskui tie karoliukai didėjo, o užvakar - kaip prasiskleidė apatinis jų žiedukas. Ir viskas. Išsiskleidė ir pasirašė sau mirties nuosprendį.
Aišku, jų pilnas miškas, gal kur gilumoj dar liko. Bet prie didesnų takų visos nuskintos. Nei pasidžiaugt, nei pafotografuot. Užtad bobutės Gedimino prospekte turės progos pastovėt "turguj" (juk jom tai svarbiau nei pelnas). Nieko nėra švento tiems žmonėms. Šiukšliadėžę pastatai - tą pačią dieną suspardo į šipulius, šiukšles aprenki - atveža ir iškrauna visą mašiną.. Ai, apie ką aš čia..

Vakar iššiunčiau praupdeitintą cv į dvi vietas, labai tikiuosi, kad bent į vieną pakvies. Žodžiu, keičiu darbą, užkniso. Yra pasiūlymų?

Вчера выслала cv в два места, может хоть куда-нибудь пригласят. В общем, назрел вопрос смены работы. Есть предложения?

upd. Kaip daugelis jūsų įtarė, šis įrašas buvo skirtas balandžio pirmosios proga ;)
Как многие подозревали, эта запись была приурочена первому апреля :)

Taigi, nuo ketvirtadienio vakaro pas mus namuose daužosi trečia širdutė. Didelėm akim į namus parvažiavo Kapris.
Taip išpuolė, kad pas mane darbe deadlinai, tenka padirbėt savaitgaliais. O taip sunku išbūti darbe, kai namuose laukia tas pūkuotas švelnus kramtukas. Vyras, dirbantis iš namų, visą savaitę siunčia nuotraukas.

( Štai )

Mažyliui jau 7 savitės, sveria jis beveik 6 kg, graužia viską, kas telpa į dantukus, moka pasišlapinti tam skirtoje vietoje, žino kur yra jo maistas ir kaip jo reikia išlaukti. Dar nelabai reaguoja į savo vardą, kovoja už teisę gulėti lovoje ir labai daug šypsosi.

Dabar Kapris jau šiek tiek apsiprato. Jis ilgisi savo broliukų, mato juos spintų veidrodžiuose ir juos gausiai išlaižo. Bijo vonios kaip patalpos, bet visos baimės Kaprio smalsios. Jis eina lėtai lėtai kilnodamas letenas lyg per kokį karštą paviršių, reaguodamas į kiekvieną garsą, bet vistiek eina ten, kur baisu. O baisu visų kreivai atspindinčių paviršių – šiukšliadėžės, skalbimo mašinos durelių, virtuvės kėdžių stovų.

Galima daug pasakoti apie jį, pvz., kaip dešimt minučių džiaugsmo, šokinėjimo ir lojimo iššaukė apelsinas. Arba kaip vieną rytą šokinėdamas iš džiaugsmo norėjo pagriebt mano plaukus ir netyčia prakando man skruostą (bendradarbiai pamatę pavadino mane corpse bride, nes dabar esu meniškai "susiuta" pleistru). Arba kaip jam išaugo spyruokliukai ir jis iš džiaugsmo šokinėja visom keturiom nuo guoliu prie čiužinio. Bet nepasakosiu. Geriau greičiau pabaigsiu darbus ir važiuosiu pas savo žvėrius.

( Daugiau mažylių nuoraukų )
Laukiu nesulaukiu, kada jį bus galima pasiimti

Šiandien vykau į kraujo centrą atiduot savo universaliojo 0(-) puslitrį. Prie registratūros ir laboratorijos durų laukęs kontingentas – neseniai prablaivėję pusamžiai vyrai, jauni geziški studentai, pora merginų, isteriškai besijuokiančių iš kirilicos. Iš poros dešimčių tik aš viena kraują noriu duot nemokamai. Pakviečia be eilės.
Šalia manęs laborantė, tyrusi moteriškės kraują, netyčia išpyla reagentą ant tyrimo lentelės. Valo viską, pirštai balti nuo pirštininių miltelių. Moteriškė nepatenkinta priversta duoti pirštą dar kartą. Duodu žieduotą pirštą ir aš. Lašėlį mano tamsaus kraujo tarp stikliukų įdeda į senovinio kalkuliatoriaus stalčių ir palieka keliom minutėm. Tuo metu užlašina dar kraujo ant skirtingų reagentų lašų, sumaišo ir lyg kokia aiškiaregė sako "jūsų grupė pirma neigiama?". Išeinu laukti terapeuto. Ji, saldi pagyvenusi daktarė, ilgai atsiprašinėja – ant savo kortelės pamatau raudoną užrašą – Kell teigiama. Donoru negaliu tapti, nes... kraujo perpylimo laukiantiems pacientams nenustatomas Kell antigenas, todėl jei būtų perpiltas kraujas, turintis šių antigenų pacientui, kuris jo neturi, galėtų atsirasti komplikacijų. Deja, prisidėti prie gyvybės gelbėjimo negalėsiu. Paguoda tik ta, kad žinau dabar truputį daugiau apie save...

Pastaruoju metu gatvėse daug statybinės technikos. Vieniems — kamščiai, o man taip gražu: mažas ekskavatoriukas rausiasi, aukštai pakelia savo vieną ranką, buldozeriukas aplink sukinėjasi, šalia šokinėja mažas trypiantis daiktas, kurio vardo nežinau. Visi jie man atrodo lyg būtų savarankiški gyvi padarai. "Užaugsiu, — rods, sako, — būsiu didelis buldozeris"..
Apie ką aš?
Ogi įsivaizduokit, kad kažkur toli toli už atlantos, 70km nuo amerikoniško miesto Hartfordo, didžiajame mole, guli sandely vienas toks d70s. Ir laukia būtent jūsų, nors šį kartą visai nenorėjote pirkti fotoaparato. Lyg žinodamas tai, jis skelbiasi esąs ypatingos kainos: būtent tiek, kiek galėtumete sau leisti. Dar daugiau, apsidžiaugęs seniai lauktu vizitu, prideda sau nemažą nuolaidą (jis gi laukė būtent jūsų). Ir nejučia jau sėdi po jūsų pažastim. Patenkintas.
Laukiu jo sėkmingai parvažiuojančio iš už atlanto.

Gavau šiandien laišką. Tiesa, laiškas atėjo vakar, bet tik šiandien išėmiau jį iš paštadėžės. Anyway, laiškas, pasirašytas p. Zuoko vardu, kviečia aktyviai dalyvauti užvakar dienos balsavime. P.Zuokas daug apie mane žino: žino, kad esu vilnietis ir jaunas, drąsus ir laisvas žmogus, bet matyt nelabai nutuokia apie mano lytį ir juolab apie pasikeitusią pavardę. Kiti spameriai, tiesa, irgi pastoviai siunčia man pasiūlymus padidinti neegzistuojančias kūno dalis, tai ir šįkart nesupykau.
Kaimynė pensininkė, gavusi laišką iš Pakso, iki ašarų apsidžiaugė, kad jojo komanda prisiminė ją, norėjusią gauti Pakso nuotrauką kai jis buvo atvažiavęs su svarbiu reikalu į mūsų rajoną. Prisiminė ir asmeniškai jai atsiuntė laišką. Mano tėvas, pasak jos logikos, tokį pat laišką gavo, nes yra jos kaimynas.
O tėvui rinkimų dieną paskambino mūsų sodo bendrijos pirmininkė ir maloniai pranešė, kad irgi yra sąrašuose, ir net numeriuką nurodė. Taip draugiškai, juk reikia rūpintis sodo gėrove.
Taigi, kaip nesunku susiprasti, šį sekmadienį nebalsavau.

Kartais man atrodo, kad nieko kito neveikiu, kaip tik kovoju su kažkokiom vėjo malūnų sistemom. Hansabankas, dėdė statybininkas, policija, kuri pasiunčia pareiškimą rašyt į.. pilaitę, dabar štai ir... bet apie viską iš eilės.

Per hanzanetą nukeliavau į ligonių kasų puslapį (https://kvp.vlk.lt/epaslaugos), galvoju, gal sužinosiu ką nors apie save, ko dar nežinau. Ir akurat, sužinojau.
Pasirodo 2000-jų birželį ambulatoriškai gydžiausi ūminį bronchitą Klaipėdos poliklinikoj.
Paieškojau, ar nėra įrašų apie sklerozę. Nėra. Vadinasi, tikrai niekada gyvenime nebuvau Klaipėdos poliklinikoje, ir 2000-jų birželį aktyviai stojau į viską iš eilės, o ne bronchitu sirgau. Adolfo Jablonskio, kuris mane gydė, irgi nepažįstu. Tada, what a hell?
Susirandam ligonių kasų e-labirinte vietą, kur galima užduoti šį klausimą. Mane maloniai pasiunčia... į Klaipėdą. Paskui patikslina el.pašto adresą. Parašom jiems, nurodom net ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės Nr.
Keista, bet net tą pačią dieną man atrašo... adminas. Taip, pats Kompiuterinio tinklo administratorius. "Įrašas pagal mūsų duomenis yra neteisingas, nes šios paslaugos buvo suteiktos kitam asmeniui. Pagal mūsų duomenis jūs nesate lankiusi mūsų įstaigoje. Bandysime pasiaiškinti kaip klaida atsirado duomenų bazėje." Vadinasi, skleroze tikrai nesergu. Ūminiu bronchitu irgi (gerai, kad ne kokiu sifiliu mane ten neteisingai apgydė).
Dabar, dėmesio, klausimas. Kas tai, banali programerių klaida, ar visuotinis sąmokslas, ligonių kasų pinigų plovimas, pasirenkant atsitiktinį asmenį? Bendradarbiai savo įrašus pasižiūrėję irgi rado mistinių susirgimų.
Kiti nemažiau svarbūs klausimai, kiek dar informacijos apie save nematom ir negalim patikrinti, bet prie kurios gali prieiti kokie nors įtakingi asmenys? Kada susikurs informacinė visuomenė? Kada įrašus į duombazę ves išsimiegoję atidūs atsakingi asmenys?

Pasaulis tikrai mažas. Lj meete (tikriausiai, pirmas ir paskutinis, kuriame buvau) sužinojom, kad viena lj userė yra mano antrosios pusės kolegė. O šiandiens dar ir tai, kad ji - artima mano bendradarbio.. ne, ne bendradarbio, o kaimyno (dirbam skirtingose įmonėse, bet sėdim vienam ofise) draugė/kambariokė. Keistuma.

Nauji sutikti ramiai, seni išėjo su isterikom. Nieko neparašiau apie praėjusius 2007 (skubu gyvent) 2006. O rašyti apie juos tikrai galima daug. Vestuvės, butas, naujas darbas, magisrto diplomas.. Pirmą naujų dieną planavomės vonią. Procesas tikrai įtraukiantis. Greičiau greičiau! O antra diena pasitiko savo darbais. Ir tai, tirkiausiai, nėra jau taip blogai.

Senis Šaltis šiais metais atnešė
( daug dovanų )
Štai kokios šių metų Kalėdos.
Sveikinu visus!